kryžakelė

kryžãkelė sf. (1) J, Brž, Ppl žr. kryžkelė: Jojo keliù, prijojo kryžãkelę LB254. Žiūri, kad an kryžãkelės du žmonės LB171. Privažiavau kryžakelę ir nežinau, kur sukt Trgn. Kai prieisi kryžãkelę, tai pasuk po tiesei Ds. Pamatėm tik – prie kryžakelės dulkės paskėlė Skdt.